Šiauliečio perkusininko G. Gascevičiaus muzika, mintys apie lietuvišką muziką

gasceviciusG. Gascevičius,  Lietuvos būgnininkas,  grupių „BIX“, „Kitava“, „GIN’GAS“ ir kt. ,   jau 37 metus kuria muziką mušamiesiems instrumentams bei stebina klausytojus derindamas tradicinius ir netradicinius mušamuosius instrumentus.

 

Šiauliečio būgnininko, kompozitoriaus mintys apie muzikos kūrimą, filmus, teatrą, naujus netikėtus muzikinius projektus straipsnyje čia

Šiauliečio būgnininko kūrybinė biografija atskleidžia ilgalaikį bendradarbiavimą su įvairiomis grupėmis bei kūrybinius ieškojimus. Išsamiau apie tai straipsnyje čia

Perskusininkas  G. Gacevičius kuria muziką naudodamas ne tik profesionalius būgnus, bet ir derindamas buityje naudojamus daiktus, vandens sklidiną dubenį.

Išsamiau apie tai nacionalinio transliuotuojo „LRT“ straipsnyje ir interviu čia

Dar vienas straipsnis apie muzikinį projektą ˆˆ„FonoGrafijos“ čia.

Perkusininkas taip pat su kolegomis muzikantais, aktoriais  dirbdami kartu   kuria Lietuvoje muzikinio teatro projektus. Vienas iš tokių yra muzikinis projektas „Trintukas prieš tikrovę“ čia. Taip pat muzikinė  grupė „PILMATIS“ populiarinanti JAV rašytojo Čarlzo Bukovskio kūrybą.

Įdomus interviu su G. Gascevičiumi apie lietuviškos muzikos savitumus išspausdintas  laikraštyje „Šiaulių naujienos“  2014 metų rugsėjo 30 dieną.

Spalio 1-oji – Pasaulinės muzikos diena. G. Gascevičius apie Lietuvos muziką ir muzikos magiją

G. Gascevičius: „Aplink mus daugybė garsų, kurie iš pirmo žvilgsnio nėra muzika, juk net ir mūsų kalba – kaip melodinė linija.“

Ramunė DAMBRAUSKAITĖ
Pasitinkant Pasaulinę muzikos dieną norisi dar kartą prisiminti, koks pasaulis būtų be jos ir kokia muzika iš tiesų yra gera. Tai geriausia išgirsti iš tokio žmogaus, kuris gyvena muzika kone visą parą. Gerai žinomos Lietuvoje grupės „Bix“ atlikėjas būgnų virtuozas Gintautas Gascevičius teigia, kad nėra prastos muzikos, ir nereiškia jokios kritikos nei populiariosios muzikos žanrui, nei estradiniam. Tiesiog pasaulis be jos neįmanomas, o muzika mus lydi net ir žingsniuojant – nesvarbu, kur ir kokiais tikslais keliaujame.
– Ar galėtumėte identifikuoti Lietuvos muzikos klausytoją – ko jis nori ir t. t.
– Viena įžvalga: kas turi ausis, tas ir klauso muzikos. Muzikos žanrai ir stilistika – labai įvairūs. Vienas ar kitas tampa patrauklus, kai prie jų paprasčiausiai priprantama kaip prie ragauto patiekalo, kuris laikui bėgant tampa mėgstamiausias. Tada jau nebereikia ir pastangų, vidinio darbo identifikuojant, ieškant tos muzikos magijos – pamilta muzika net ir kažkur skambėdama fone maloniai nuteiks gomurį.
O jeigu susidursi su visiškai nauju žanru, tai ir čia lygiai taip pat reikės pastangų, kaip ir pratinantis prie akademinės muzikos, didžiųjų klasikų. Pirmą kartą įlipus į tuos vandenis žmogus visada jaučiasi negalįs tai priimti.
– Ar galima numanyti, kad tam tikri žmonės linkę į konkretų žanrą?
– Turiu gerą pavyzdį, susijusį su akademine muzika. Dalyvavau tokiuose projektuose, kur figūravo akademinės muzikos žvaigždės – net ir pasaulinio lygio labai įvairių personažų. Atvirai kalbant, buvo ir itin bjauraus būdo, neslėpsiu net ir šlykščių žmonių.
Įdomu tai, kad pirmiausia paprasti žmonės kaip viena kapeika pasirodo yra pasaulinio lygio žvaigždės. Ta pati situacija yra ir kituose muzikos žanruose. Gal yra kažkokios kitos sąsajos, bet ryškesnių neteko pastebėti.
Vadinamųjų hiphoperių profesinė liga akivaizdžiai matosi.
– Ir jūs sergate profesinėmis ligomis?
– Mano profesinė liga – nuolat barbenti tai į stalą, tai ant kelių pasidėjus rankas – žodžiu, nė pats nepastebiu, kaip miklinu rankas, o tai būdinga visiems būgnininkams. Hiphoperių profesinė liga yra dėlioti žodžius tiesiog kalbant – panašiai kaip ir repo tekstuose. Gitaristai, kurie nuolat gilinasi į techninius dalykus, pirštus miklina ant imituojamo grifo. Neišvengiamai pereini į mąstymą kitomis struktūromis – ritminėmis, techninėmis.
– Kokia muzikantų kaita: kokie jie buvo vakar, kokie šiandien?
– Prieš kurį laiką įrašų metu nebuvo naudojama kompiuterinė technika. Dabar viskas kur kas paprasčiau – įrašinėjama į kompiuterį. Groja vienas žmogus savo partiją, kaip visada, pirmasis groja būgnininkas, paskui bosinė gitara, gitara, klavišiniai, ir pačioje pabaigoje – vokalas. Taip sluoksniais padaromi įrašai.
Jeigu įrašo metu padarai kokia nors klaidelę priedainyje, gal pamiršai akcentą padaryti, tai gali dar kartą pagroti tą priedainį ir taip perrašyti.
O prieš dvidešimt-trisdešimt metų privalėjai viską įrašyti kokybiškai nuo pradžios iki galo. Įrašai, padaryti prieš 40-50 metų atlikėjų meistrų, tokių kaip „Led Zeppelin“ grupės (galima kalbėti ne tik apie roko pozicijas), – fantastiški darbai.
Tuomet buvo privaloma groti be klaidų – žinai, kad šansų ištaisyti įrašą nėra ir pagroji viską, kaip reikia. Vadinasi, muzikantų pasiruošimas buvo visai kitoks. Technologijos veda prie tam tikro nuolaidžiavimo sau, nes tu žinai, kad padaręs klaidą galėsi ją ištaisyti.
Su šiuolaikinėmis technologijomis prasideda kiti žaidimai: o kas sakė, kad reikia būtinai tobulai viską atlikti? Šiuolaikinės galimybės leidžia kurti visai kitokius dalykus, tad muzikoje priemonės gali būti visokios, jeigu sukuri tą muzikos magiją. O jeigu ji neįvyksta – nieko nepadarysi.
– O scenoje atlikėjai daro klaidų?
– Taip, ir scenoje tos klaidos įvyksta. Bet laimė, kad galima padaryti koncertų įrašus. Štai vyksta koncertas ir aš kuo puikiausiai žinau, kad būtent toje dainoje, antrame posme, padariau kažkokią nesąmonę (o tuo metu pasijutau visiškai prastai). Bet vis tiek pasiryžau pasiklausyti įrašo, rodos, visiškai save pribaigti.
Pasirodo, kad tai, kas ten įvyko, visai puikiai išėjo. Tad su klaida išties gali pavykti gera improvizacija.
Iš savo muzikinės patirties galiu teigti, kad kartais pačios rankos dirba tarsi atskirai nuo tavo galvos. Ir tai, kas galvelei atrodo kažkokia nesąmonė, muzikiniame lygmenyje išeina labai įdomiai ir gerai. Net ir tokios klaidos tave gali daug ko išmokyti. Ar esi scenos liūtas, tigras ar zuikis – nuo klaidų scenoje nesi apsaugotas.
Patirtis parodė, kad prieš koncertą yra labai blogai pavalgyti. Ir kiekvieną kartą, kai tai padarau, sau sakau, kad niekados gyvenime nebedarysiu. Nes tokiais atvejais dalis vidinio tavo dėmesio koncentruojasi kone į skrandį. Kai groji, turi atsiduoti šimtu procentų muzikai. O štai galvoji, kodėl šįkart 50 proc. atsiduodi, čia pat prisimeni, kad trukdo suvalgyta pica.
– Kada muzika gali virsti visišku šlamštu?
– Man atrodo, labai svarbu žinoti ir jausti formatus, kuriuose atsiduria tam tikro žanro, stiliaus muzika. Muzikinis vienas pasirodymas, turintis savo formatą, labiausiai suveiks tokioje situacijoje, kitas – kitokioje. Svarbiausia, kad jis visiškai atitiktų kontekstą.
Vyksta kokia nors pagonių šventė ir jos metu reikalingas pagoniškas metalas, tad formato realizacija bus ideali. Bet jei, tarkime, per kažkokią labai didelę klaidą atsirastų grupė „Broliai Aliukai su sesute“, tada jau bus neadekvatu. Kuo puikiausiai ir vienus, ir kitus bus galima apkaltinti kvailystėmis, nemokėjimu groti, organizuoti.
Kitu atveju yra niekinama popsinė muzika, ypač kur groja fonograma ir žmogus, pasirengęs daug ar mažai, kartais dainuoja, kartais tiesiog žiopčioja. Visai kas kita, kai žmonės groja gyvai.
O kodėl vienas geresnis už kitą – aš nežinau. Selo koncertai – išties geri, čia įspūdingi vaizdai ir garso kokybė pribloškianti, bet kartais būna, kad didžioji dalis koncerto – negyvas grojimas.
Lyginti nelabai gražu, kai kokiame bare dainuoja mergina su fonograma ir didžiulėje arenoje Selas mažai krutėdamas, mažai dainuodamas arba iš viso nedainuodamas kažką daro. Atrodo, kad lygiaverčiai varžovai išeina, ar ne?
Su „Bixais“ teko dalyvauti vienos didelės įmonės koncerte. Po mūsų pasirodė gerai žinoma grupė „Popladies“. Į jas žvelgiau su didžiule pagarba – jos išties šauniai dirbo, tas sceninis bendravimas su žmonėmis buvo nuostabus.
– Kokia Lietuvos muzika pasaulio muzikos kontekste?
– Pasaulinėje muzikoje mes neturime savo įvaizdžio. Mes neturime savo veido, esame visiški beveidžiai. Didžiąja dalimi darome kopijas tų dalykų, kurie yra daromi kitur. Originalumo nėra. O galimybių sukurti tai, dėl ko pasaulis svaigtų, turime kiekvieną akimirką.
Bet ką reiškia kad pasaulis svaigtų būtent dėl tavęs? Tai jau reiškia, kad turėsi lįsti į visus komercinius reikalus. Tada, kai sieki skambėti pasauliui, prasideda biznis. Jeigu nėra biznio, tu neskambėsi. Toks skambėjimas susijęs su pardavimais. Turi vykdyti kitus dalykus – reklamą, formuoti įvaizdį ir t. t. Kitaip niekas tavęs neišgirs – tik Šiauliuose, na, gal dar Kuršėnuose.
– Kaip vertinate muzikinius TV projektus, kuriuose ieško talentingų balsų?
– Aš manau, kad tos laidos yra kuriamos komercinėse televizijose, jog keltų reitingus. Labai stipriai reikalauti iš jų, kad ten kurtų pasaulines žvaigždes, gal ir nėra tikslo. Pats laidų tikslas nėra toks. Gali įvykti, kad ten bus kažkas pastebėtas ir taps muzikos pasaulio žvaigžde.
O iš kitos pusės – jeigu žmogus iš tiesų turi talentą, jam projektas gali tapti laipteliu atsispirti į žinomumą. Bet iš kitos pusės, mes žinome, kad yra kitų kelių, kai žmonės nelenda į tokias laidas.
– Įsivaizduojate pasaulį be muzikos?
– Koks pasaulis be muzikos… Muzika tai nėra tik tie kūriniai, kuriuos surezgė kompozitoriai, specialūs žmonės, specialų išsilavinimą turintys asmenys. Aplink mus daugybė garsų, kurie iš pirmo žvilgsnio nėra muzika. Juk net ir mūsų kalba – kaip melodinė linija. Atsidurkite bulvare ir paklausykite, kokie garsai sklinda ten, persiregistruokite į klausimąsi – kokie įdomūs batų kaukšėjimai.
Muzika yra visur. Jau nekalbu apie tai, kad ritmas visur egzistuoja. O jis bet kokiu atveju materializuosis, tokia jau mūsų fiziologija. Neišvengiamai atsirastų kažkas, kas pasisavintų aplinkos garsus ir sakytų, štai, visa tai sukūriau aš.

Šaltinis

Įrašas paskelbtas temoje Muzika Šiauliams, Šiauliečių folkloro muzika, Šiauliečių klasikinė muzika ir pažymėtas , , , , .Išsisaugokite pastovią nuorodą.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *