Plokštelė sukasi, kažkas klausosi muzikos, kažkas apžiūrinėja viršelį, kažkas jau spėjo pastebėti detalę, kurios kitas dar nematė, o Remigijus pasakoja. Ir kuo ilgiau jis pasakoja, tuo aiškiau darosi, kad šį vakarą perklausomas ne vien dvigubas „A Girdž?!“ vinilas. Perklausomi maždaug dveji metai darbo, nors pati mintis galvoje gyveno dar ilgiau.
„Gal kokius trejus metus svajotas dalykas, apie kurį mes bijojom pagalvoti, kad būtų fainai“, – pradžią prisiminė Remigijus, „A Girdž!?! organizatorius, prodiuseris, Vilnius TECH kūrybinių industrijų fakulteto, renginių inžinerijos lektorius.
Prieš dvejus metus tas „būtų fainai“ jau tapo konkrečiu sprendimu: jeigu „Šiaulių naktys“ ir „A Girdž!?!“ įrašinėja gyvai grojančias grupes, tie įrašai neturi likti tik kompiuteriuose ir medijose. Festivalis gali turėti savo fizinę laikmeną – tikrą albumą, kurį galima paimti į rankas, klausyti, saugoti ar kažkam padovanoti.
Ruokis tam turi daug paprastesnį paaiškinimą. Jis nenorėjo dar vieno festivalinio suvenyro – „ne kokio gintaro gabaliuko su užrašu Šiauliai“ ar tik marškinėlių.
Norėjosi daikto, kurį galėtum paduoti į miestą atvykusiam žmogui ir pasakyti: „Girdi, čia bus normalaus muzono.“
Dabar toks daiktas jau guli ant stalo, tačiau iki jo reikėjo nueiti ilgesnį kelią, nei galima numanyti žiūrint į dvi gražiai supakuotas plokšteles.
Metai vien grupėms ir daugybė progų viskam sugriūti
Maždaug metus truko atlikėjų ir kūrinių atranka. Čia prasideda festivalio gyvenimas, kurio publika paprastai nemato: laiškai, skambučiai, vadybininkai, leidimai, įrašų perklausos, susitarimai ir nauji susitarimai po ankstesnių susitarimų.
Remigijus juokavo, kad su lietuviais dirbti ypač įdomu, nes jie nenuspėjami: dalis atlikėjų turi vadybininkus, vieni vadybininkai geresni, kiti prastesni, o kiekvieną kūrinį vis tiek reikia suderinti.
Dar yra viena paprasta problema – gyvas įrašas lieka gyvas. Organizatoriams gali atrodyti, kad pasirodymas puikus ir daina tiesiog privalo patekti į albumą, tačiau grupė perklauso savo koncertą ir nusprendžia: „Nekažką pagrojom.“
Niekas nesiginčija. Atlikėjams palikta laisvė spręsti, ar jie nori būtent tokiu savo pasirodymu likti plokštelėje.
Albume atsirado ir ankstesnių festivalių kūrinių. Pradžioje iš jų buvo atrinkti penki, vėliau prisidėjus jiems, sumanymas išaugo iki 4 vinilo pusės, pilnaverčio dvigubo vinilo.
Remigijus Ruokis perklausos metu prisipažino, kad net jeigu projektui nebūtų pavykę gauti finansavimo, vargu ar būtų jo atsisakęs – būtų dėjęs savo pinigus, prašęs draugų pagalbos ir ieškojęs kitų kelių.
Albumo leidybą dalinai finansavo LATGA, kuri itin rimtai žiūri į autorines teises, ir tikrai supranta tų kūrėjų ir melomanų lūkesčius, kuriems gyvas atlikimas ir skambesys yra labai svarbus. Pats vakaras labai gerai parodė, kad finansavimas yra tik viena mažytė viso proceso dalis.
Viršelis, kuriam vieną dieną nebereikėjo jokių argumentų
Apie albumo dizainą perklausoje kalbėjome beveik tiek pat, kiek apie muziką. Pirmieji variantai, pasak Remigijaus, jau buvo geri: veikė spalvos, buvo festivalio charakteris, atsirado kryptis.
Tačiau vėliau dizainerė Diana Kuprytė pateikė sprendimą, po kurio ilgų diskusijų nebereikėjo.
„Man taip – VAU! Supratau, kad čia, va čia tiesa yra. Čia viskas gerai“, – prisiminė jis.
Nuo tos vietos nuspręsta nebetaupyti pačios idėjos sąskaita. Atsirado atverčiamas „gatefold“ viršelis, fotografijos, atlikėjų informacija, kontaktai, QR kodai ir visa vidinė albumo struktūra.
Ruokis pasakojo, kad galutinis sprendimas nustebino net su vinilais dirbančius žmones – reakcija buvusi maždaug tokia:
„Wow! Dar tokio viršelio nebuvo.“
Vienas smagiausių dizainerės sprendimų paaiškėja tik pradėjus klausyti plokštelių. Dvigubas albumas įprastai turi A, B, C ir D puses, tačiau „A Girdž?!“ jų nėra.
Keturios pusės čia pavadintos G, R, D ir Ž – keturiomis paties festivalio pavadinimo raidėmis. Jos taip ir užrašytos ant plokštelių viršelių ir label’ų.
Atrodo nedidelis pokštas, tačiau būtent tokios detalės padaro albumą savu, o ne dar viena muzikos kompiliacija standartinėje pakuotėje.
Viduje yra pačių atlikėjų pasirinktos fotografijos, informacija apie grupes ir jų vadybos kontaktai. Jei perklausęs albumą atrandi grupę, kurią norėtum pasikviesti koncertuoti, leidinys net palieka kelią ją surasti.
Nuskenavus QR kodą galima pereiti prie gyvų albume esančių kūrinių vaizdo įrašų. Beje juos padėjo sutvarkyti vaizdo komandos vadovas Tomas Laugalis ir visus vaizdo klipus permontavęs VilniusTech renginių inžinerijos studentas Ignas Jonkus.
Remigijus šią technologinę albumo dalį paaiškino gerokai paprasčiau: gali gulėti lovoje, žiūrėti į savo „plazmą“, pasileisti dainą – „tau gerai ir jiems gerai“.
Vladas Straupas paaiškino, kodėl šitą daiktą reikia ne tik apžiūrėti
Kai plokštelė pradėjo groti, apie kitą jos pusę prabilo Vladas Straupas, padaręs vinilui garso dizainą. Vinilui garsas ruošiamas kitaip, todėl tai nėra paprasčiausiai tas pats skaitmeninis failas, perkeltas į kitą laikmeną.
Pasak jo, vinilui paruoštas masteris leidžia išlaikyti gyvesnį ir autentiškesnį koncertinio garso pojūtį, o skaitmeniniame ar kompaktiniame variante garsas labiau kompresuojamas, suspaudžiamas ir išlyginamas.
Tą vakarą buvo ir kuo tai išgirsti – Vladas atkreipė dėmesį į gerai skambančią perklausos aparatūrą, kurią su akustika buvo paruošęs vinilo fanas Viktoras Matačius. Ir tada pati perklausos idėja pasidarė daug aiškesnė. Susirinkome ne vien parodyti naują leidinį ar nusifotografuoti su viršeliu.
Po dvejų metų darbo pagaliau buvo galima normaliai atsisėsti ir išgirsti rezultatą taip, kaip jis buvo ruošiamas skambėti.
Kiek žmonių telpa vienoje dainoje
Remigijus tą vakarą atkakliai vardijo žmones, kurie paprastai lieka už kadro todėl, kad norėjosi padėkoti. Visa albumo istorija iš esmės yra pasakojimas apie tai, kiek skirtingų profesijų ir rankų reikia, kol viena gyvai festivalyje atlikta daina gali atsidurti vinile ir CD.
Pirmiausia koncertą reikia kokybiškai įrašyti. Tada garsą reikia suvesti, o čia, kaip buvo pabrėžta perklausoje, neužtenka tiesiog būti garso suvedimo specialistu – reikia suprasti muziką, su kuria dirbi.
Po suvedimo ateina garso dizaino ir paruošimo konkrečiai laikmenai etapas. Jau suvestus kūrinius Ruokis dalijo skirtingiems specialistams: vieni keliaudavo Vladui Straupui, kiti Pauliui Jasiūnui.
Tuo pat metu koncertas filmuojamas šešiomis kameromis. Režisieriai gyvai renkasi vaizdus, tačiau visų kamerų medžiaga išsaugoma, o vėliau koncertai montuojami dar kartą. Ir ne vien tam, kad būtų gražu.
Siekiama, kad vaizdas kuo tiksliau atitiktų muziką: jeigu tuo momentu svarbus konkretus muzikantas ar instrumentas, žiūrovas turi jį ir matyti.
Galutinis klipas turi ne pagražinti koncertą iki neatpažįstamumo, o kuo tiksliau sugrąžinti žmogų į tai, kas iš tikrųjų vyko scenoje.
Net scenos dydis nėra toks paprastas dalykas, kaip atrodo žiūrovui. Ruokis pasakojo apie apšvietimo profesionalus, kurie, tinkamai pasirinkę mažesnius šviestuvus ir jų kiekį, dešimties metrų sceną vaizde gali paversti tokia, kuri atrodo lyg keturiolikos. Žiūrovas mato didelį koncertą, tačiau nemato visos inžinerijos, dėl kurios jis toks atrodo.
„Norime būti ne šūdai, o grūdai“
Tada pokalbis priėjo prie žmonių, kurių darbo dažniausiai išvis niekas nefotografuoja – savanorių. Jie festivalyje ne tik pasitinka publiką.
Jie neša, veža, gamina maistą, rūpinasi atlikėjais, sprendžia jų problemas, lydi ir atlieka daugybę mažų darbų, kurių niekas nepastebi tol, kol visi jie atlikti.
Vienas tokių darbų – atlikėjų „hospitality raideriai“, svetingumo sąrašai, kuriuose grupės nurodo, ko joms reikės atvykus.
Ruokis pasakojo, kad tą pačią dieną žmonės nuo septynių ryto važinėjo po parduotuves ieškodami konkrečių maisto produktų, gaiviųjų gėrimų ir kitų dalykų kitą dieną grosiančioms grupėms. Ne todėl, kad festivalis nori vaidinti prabangą, o todėl, kad taip dirbama profesionaliuose festivaliuose.
Ir būtent čia nuskambėjo viena geriausių viso vakaro frazių: „Tai yra standartas visame pasaulyje ir mes tų standartų laikomės todėl, kad norime būti ne šūdai, o grūdai.“
Po sekundės Ruokis dar pasitikslino: „Tai visai neblogai sekasi, ane?“
Ir turbūt tai buvo viena iš tų vietų, kur jokio oficialesnio festivalio misijos aprašymo nebereikėjo.
Ne atributika, o muzikos istorijos gabalas
„A Girdž?!“ albume susitinka dalinai skirtingų metų festivalio įrašai, todėl jis jau dabar yra daugiau nei vieno savaitgalio muzikinė nuotrauka. Per perklausą Ruokis prisiminė ir ankstesnę Šiaulių alternatyvios muzikos festivalių tradiciją, iš kurios išaugo dabartinis „A Girdž?!“, bei kalbėjo apie Šiaulius kaip miestą, galintį susigrąžinti Lietuvos Šiaurės Mančesterio alternatyvios muzikos sostinės vardą.
Todėl fizinis leidinys jam nėra vien festivalio atributika. Per vakarą kelis kartus grįžo mintis, kad tokia laikmena reikalinga muzikos istorijai. Ir tai nebeatrodo labai pompastiška, kai pradedi vardyti, kas joje iš tikrųjų lieka: atlikėjai, gyvi jų kūriniai, fotografijos, festivalio vaizdai, dizainerės sumanymai, garso ir apšvietimo žmonių darbas, operatoriai, montuotojai, fotografai, savanoriai ir konkretus Šiaulių muzikinio gyvenimo laikas.
Skaitmeninis failas gali pasimesti, platformos pasikeičia, socialinių tinklų įrašus užkasa kiti įrašai. Plokštelė lieka. Gal todėl perklausos metu Ruokis jau galėjo sau leisti ir dar vieną gana naglą sakinį: „Būkim tokie, būkim nagli – mes pirmi Lietuvoj dabar pagal daugelį parametrų.“ Nes pirmas bandymas buvo rinktinis, bet ne live Ukrainos grupės “TaRuta” ir lietuvių kūrėjų bei atlikėjų paramos albumas “Saint Javelin”.
O tada, po visų pasakojimų apie dvejus metus darbo, grupes, vadybininkus, garso suvedimą, šešias kameras, dizainą, apšvietimą, savanorius ir po parduotuves ieškomus atlikėjų skanėstus, atėjo pats paprasčiausias vakaro momentas. Reikėjo apversti plokštelę ir klausyti toliau.
Tik čia net ir plokštelės pusės priminė, kad „A Girdž!?! #3“ nelabai norėjo būti toks, kaip visi. Ne A, B, C ir D. o G, R, D ir Ž.
Ir galų gale visa dvejų metų istorija susivedė į labai paprastą dalyką: sėdėjome Šiauliuose ir klausėmės, kaip ji pagaliau skamba. Jau greitai žinosime ir datą rugsėjį, kai galėsime perklausyti ir LATGA salėje visi kartu su grupėmis ir melomanais.
Kai albumo nugarėlėje nebeužtenka vietos žmonėms
Prieš padedant tašką šitoje istorijoje lieka dar viena plokštelės pusė, kurios ant patefono neuždėsi. Albumo nugarėlėje „Šiaulių naktų XV“ komanda surašyta vardais ir pavardėmis. Sąmoningai. Kad po kelerių ar keliolikos metų liktų ne tik grupės ir dainos, bet ir žmonės, dėl kurių visa tai galėjo įvykti.
Savanorių komandai vadovavo Ineta Martynaitytė, Ieva Biliūnaitė ir Artūras Grublys, o kartu su jais festivalyje dirbo Agnė Vaišvilaitė, Augustė Kaminskaitė, Austėja Mickutė, Austėja Lapinskaitė, Beatričė Glazauskaitė, Eglė Prelgauskaitė, Gabrielė Biliūnaitė, Goda Matulaitė, Izabelė Liekytė, Justina Jacunskaitė, Marta Sabuckytė, Martynas Jevarauskas, Nojus Jevarauskas, Rusnė Zapalskytė, Saulė Karaliūtė, Saulė Morkūnaitė, Vakarė Kaltanaitė, Viltė Skablauskaitė ir Viltė Lunskytė. Artūras Grublys albume įrašytas ir tarp savanorių – nebekartojame jo antrą kartą vien tam, kad formaliai atkartotume titrus.
Už skirtingas festivalio dalis atsakomybę dalijosi Urtė Skablauskaitė, koordinavusi renginių VIP, Simona Janavičiūtė, dirbusi renginių vadyboje ir vedusi „A Girdžžž #3“, Gabrielė Jankevičiūtė, prižiūrėjusi „A Girdžžž“ sceną, Vaiva Vaitkevičiūtė, dirbusi su socialiniais tinklais, ir Linas Karickas, rūpinęsis „miestonaujienos.lt“, „melomanai.lt“ bei „naktys.lt“. Giedrė Brazlauskaitė buvo atsakinga už „Šviečiančio žmogaus“, „Šviesiausio žmogaus“ ir Naktinio tinklinio vadybą, Arvydas Vaičiulis koordinavo DJ sceną, Viktoras Gundajevas prodiusavo festivalio filmų programą, Virgilijus ir Danguolė Janulevičiai – jaunuomenės renginius, Evelina Liaugaudaitė kuravo „KILOWAC VIII“, Tomas Laugalis prodiusavo TV ir interneto transliacijas, Erikas Steponkus rūpinosi logistika, o Ernesta Šimkienė – Dailės galerijos renginiais.
Festivalį kameromis fiksavo Augustė Drublionytė, Erika Petrauskaitė, Ignas Jonkus, Julija Šikulova, Juozapas Jukna ir Robertas Tamošiūnas, o Ignas Jonkus dar tapo festivalio grupių dainų vaizdo montažo ir festivalio vaizdo įrašo režisieriumi. Šviesą kūrė Remigijus Petravičius, Kęstutis Ivoška, Viktorija Žilinskaitė Vytė ir Domas Kančauskas, įgarsinimo komandoje dirbo Viačeslavas Grigorjevas, Patrikas Grigorjevas ir Mindaugas Butkus. Festivalio personažų dizainą kūrė Lina Žutautė, o Rimantas Kmita albume liko įrašytas kaip „Šiaulių naktų“ simbolis.
Ir štai tik tada pradedi suprasti, kodėl Remigijus perklausos metu taip atkakliai skaitė pavardes. Plokštelėje galima išsaugoti penkiolika dainų. Vaizdo įrašuose – koncertus. Fotografijose – sceną ir žmonių veidus. Bet jeigu neužrašysi vardų tų, kurie visa tai nešė, statė, jungė, švietė, filmavo, koordinavo, vežiojo ir prižiūrėjo, po keliolikos metų jų niekas nebeatkurs.
Todėl jie ir liko ant albumo. Nes muzika groja nuo plokštelės. O, kad ji apskritai galėtų groti, pirmiausia reikia žmonių.
0 Komentarų